Nuotraukų vertinimas by Mike

Kartais pamačius gražią nuotrauką sunku pasakyti kas joje yra taip patrauklu, kad norisi į ją žiūrėti dar ir dar. O kartais niekaip neišeina apibūdinti kodėl nuotrauka yra kažkuo “ne tokia”. Tam, kad šiek tiek palengvinčiau skaitytojui patį nuotraukų vertinimo procesą bei suteikčiau šiam procesui kiek griežtesnę struktūrą, parašiau šį straipsnį. Jame sudėjau savo asmeninę patirtį bei sukauptas žinias, skaitant fotografinę literatūrą.

Apibūdindamas kiekvieną vertinamą aspektą pridėjau po vieną ar keletą bendro pobūdžio patarimų bei gudrybių kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų bei pagerinti nuotraukos kokybę tuo aspektu. Vertinant nuotrauką konstruktyvi (argumentuota) kritika dažnai teigiamai atsiliepia būsimai nuotraukos autoriaus darbų kokybei, todėl peržiūrint darbus verta pastebėti nuotraukos privalumus bei neigiamas puses. Žinoma vertinimas yra visuomet subjektyvus, tačiau visada įdomu sužinoti kaip tą patį darbą mato kiti.

Grubiai nuotraukos apžvalgą galima padalinti į dvi pagrindines kategorijas: emocinius aspektus, kurie labiau apžvelgia paprasto nuotraukų žiūrovo poziciją, bei techninius aspektus, kuriuos dažniausiai nagrinėja šiek tiek pažengę fotografijoje. Kiekvienoje kategorijoje aprašysiu keletą svarbiausių vertinimo kriterijų.

Emociniai aspektai

Išties nuotraukos “ emocinis užtaisas” yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį vertina didžioji dauguma žiūrovų. Jei nuotrauka turi tai, kas “patraukia akį”, jai garantuojamas pasisekimas. Todėl emocinių aspektų derinys yra kur kas svarbesnis nei nuotraukos atlikimo detalės. Tačiau jei jau vertiname išsamiai, įvertinkime kiekvieną aspektą.

Nuotaika – dažniausiai nuotaika būna kuriama nuotraukoje pasinaudojant būtent gyvais fotografuojamais objektais, ypač žmonių veidais, kurie itin gerai perteikia nuotraukos nuotaiką. Iš tiesų tai susiję su žmogaus psichologija: juk pamatę besišypsantį veidą galime gana greitai užsikrėsti gera nuotaika, na o pamatę ašaras patys susimąstome, nurimstame (tai susiję su prigimtinėmis empatinėmis žmogaus savybėmis). Todėl geroje (žmonių) nuotraukoje privalo būti bent vienas žmogus-akcentas su gan ryškia įamžinta emocija – tai sukurs atitinkamą nuotraukos nuotaiką. Akcentų nuotraukoje taip pat neturi būti per daug, nes žiūrovas gali pasimesti emocijų / žmonių gausoje ir nuotrauka taps nuobodi. Nuotaiką galima perteikti ir gyvūnais (ypač veiksmingos gyvūnų išraiškos, panašios į žmogiškąsias), daiktais (surūdijęs virdulys suteiks nuotraukai slogumo, vienišumo pojūtį) arba net spalvomis, pasinaudojant spalvų teorija (tai atskira tema).

Kompozicija – tai vienas iš būdų perteikti paslėptas nuotraukos mintis, kai kuriais atvejais – ir nuotaiką. Kartais bloga kompozicija gali visiškai sugadinti nuotraukos perteikiamą nuotaiką, todėl labai svarbu, jog bent jau pradedantysis fotografas bandytų kuo dažniau taikyti viena iš esminių kompozicijos taisyklių – „auksinio pjūvio“ taisyklę (www.google.lt “rule of thirds”), kurios pagrindinė esmė – necentruoti fotografuojamo objekto kadro viduryje. Prisiminkite, jog turbūt ne kartą žiovaudami vartėte pažįstamų kelionės prie jūros nuotraukas, kuriose jie buvo įamžinti prie idealiai kadrą dalinančios horizonto linijos, kai patys nuotraukų objektai stovėjo pačiame centre pagal horizontaliąją nuotraukos dalį. O juk pataisyti tokias nuotraukas nėra sunku – 1/3 žemės ir jūros, 2/3 dangaus, na o patį žmogų pozicionuojant kur nors truputį paslinktą iš to nelemto centro. Žinoma, kartais nuotraukose reikia, jog fotografuojamas objektas būtų centre, tačiau daugeliu atveju būna naudotina būtent “auksinio pjūvio” (liet. atitikmuo “rule of thirds”) taisyklė.

Pasirinktos spalvos – kaip ir minėjau anksčiau, spalvos gali būti naudojamos perteikti nuotaikai. Paprasčiausiu atveju ryškios spalvos geriau perteikia nuotraukos dinamiką bei gyvumą, kai tuo tarpu nespalvotose nuotraukose judesiai būna tarsi užšaldyti, o perteikiamos emocijos įgauna šiek tiek negatyvų, kartais liūdną atspalvį. Tad jei kai kurie emociniai aspektai būna nepakankamai gerai perteikiami kitų komponenčių dėka, kartais tereikia pakeisti nuotraukos spalvas (tarkim spalvotą nuotrauką paversti nespalvota, arba nespalvotą tonuoti; aktualu kai spalvų gama nuotraukoje erzinančiai per didelė). Dar svarbu, jog spalvos nuotraukose nesilietų – derėtų naudoti viena kitą atsveriančias arba papildančias spalvas. Pvz. citrina sniege bus kur kas prastesnis variantas, nei raudonas obuolys, o geltonplaukė mergina (portretiniu požiūriu) žymiai geriau atrodys tamsesniame fone nei šviesesniame. Taip pat spalvos gali būti panaudotos formuojant kompoziciją. Pvz. nuobodžią žmonių minios nuotrauką pakanka paversti nespalvota, paliekant tik vieną spalvotą žmogaus siluetą, ir nuotraukos “emocinis užtaisas” pasikeis.

Fotografavimo aplinka bei daiktai – tai tarsi kompozicijos sudedamoji dalis, tačiau manau verta panagrinėti atskirai. Labai svarbu pasirinkti tokią aplinką/daiktus, kurie derėtų su fotografuojamu objektu. Patartina derinti objektą su aplinka bei daiktais taip, jog jie vienas kitą papildytų (elementariausi kompoziciniai pavyzdžiai – pjūklas/kūjis, kardas/skydas, ir pan.) arba sukeltų ryškų kontrastą (pvz. juoda/balta, policininkas/vagis ir pan.). Jei žiūrovas nesugebės įžvelgti nei vieno iš šių dviejų sąryšių, vieno arba kelių iš pavaizduotų/akcentuotų daiktų buvimas nuotraukoje jam atrodys beprasmis, o tai sumažins nuotraukos “emocinį užtaisą”. Tad svarbu, jog nuotraukoje ne tik būtų tinkamai parinkti daiktai bei aplinka, bet taip pat reikia užtikrinti, kad žiūrovo akies neblaškys nuotraukoje neturinčios būti perteklinės detalės (vadinamosios “šiukšlės”). Tai vėlgi susiję su psichologija – žiūrėdamas į nuotrauką žmogus ieško kažkokio pagrindinio, kartais poros esminių nuotraukos elementų, kurie visiškai apibūdina nuotraukoje pavaizduotą situaciją/mintį. Nesant esminių dėmesio/traukos taškų, tai išblaškys žiūrovo dėmesį, o nuotrauka taps jam nuobodi.

Kadrų sąryšis – kartais neinformatyvią nuotrauką galima pagyvinti sugrupuojant ją su kita nuotrauka, turinčia kokį nors ryšį su pirmąja. Tai gali būti tęstinumo ryšys (tarkim einantis žmogus), kontrastas (pvz. uždaros ir praviros durys), fizinis/loginis panašumas (pvz. aukštas žmogus ir stulpas) ir pan. Neretai iš dviejų nelabai pavykusių nuotraukų galima išgauti vieną pakankamai gerą kompoziciją, tereikia šiek tiek paeksperimentuoti. Tačiau nereikia ir persistengti – per ilga kadrų seka (pvz. bent trys/keturios panašios einančio žmogaus pozos) ar sunkiai suprantamas/nežymus kadrų ryšys gali paversti seką nuobodžia, nes vėlgi nuotraukoje žiūrovas privalo turėti kažkokį dėmesio tašką.

Techniniai aspektai

Kaip ir minėjau, šiuos nuotraukos atlikimo aspektus dažniau linkę vertinti šiek tiek patyrę fotografai, kadangi tai reikalauja specifinių fotografinių žinių. Šis vertinimas yra naudingas tuo, kad išgirdęs konstruktyvios kritikos fotografas gal ir žymiai nepagerins vertinamos nuotraukos kokybės, tačiau tai jam padės išvengti panašių techninių klaidų ateityje.

Išlaikymas – jei fotoaparatas dirbo automatiniame (visi parametrai parenkami automatiškai) arba pusiau automatiniame režime (kai išlaikymas parenkamas automatiškai, o kiti parametrai nustatomi paties fotografo), potencialių problemų neturėtų kilti. Tačiau kartais reikia fotografuoti pakankamai sunkaus apšvietimo sąlygomis. Tarkime fotografuojame jūros krantą debesuotą dieną. Normaliai ekspozicijai išgauti dangus dažniausiai reikalauja kur kas trumpesnio išlaikymo nei krantas. Todėl dažniausiai reikia apsispręsti kuris nuotraukos komponentas yra svarbesnis: jei pasirenkamas dangus, krantas bus tamsesnis nei įprasta, o jei krantas – dangus bus šiek tiek peršviestas. Taip pat kartais esant normaliam apšvietimui (kai daugumoje kadro vietų galima pritaikyti tuos pačius ekspozicijos parametrus neprarandant kadro detališkumo) galima šiek tiek patrumpinti išlaikymą papildomo kontrasto išgavimui – tai itin aktualu, jei dalį kadro sudaro ryškus dangus. Na o esant visiškai giedram dangui ir šviečiant ryškiai saulei galima nustatyti minimalų išlaikymą (ir šiek tiek sumažinti diafragmą): jei kadre bus saulė, visi kadro objektai pavirs tamsiais šešėliais (vadinamoji „šviesotamsa“). Tai iš esmės pakeičia nuotraukos nuotaiką ir atvaizdavimo tipą, o tai labai aktualu, jei kadre figūruoja įdomios objektų detalės, bet jų formos. Geriausias „šviesotamsos“ efektas išgaunamas esant giedrai dienai arba pasirodžius saulei iškart po lietaus.

Diafragma – šis parametras yra labai svarbus ir daugeliu atveju tai klaida patikėti fotoaparatui parinkti diafragmos vertę. Kaip žinia, kuo labiau uždaryta diafragma (didesnė F vertė), tuo vaizdo gylis nuotraukoje didesnis. Jei norime išskirti fotografuojamą objektą iš kitų objektų, privaloma naudoti kuo daugiau atvertą diafragmą (mažesnės F vertės). Tačiau arti idealo esanti aparatūra (optika) dažniausiai kainuoja pakankamai daug, todėl susiduriame su prastesnės optikos bėdomis ir vėlgi privalome rinktis ką aukoti: esant maksimaliai atvertai diafragmai išryškiname pagrindinį objektą, tačiau beveik visada turėsime nelabai detalų („minkštą“) vaizdą (ne tik fonas, bet ir objektas bus šiek tiek neryškus); priešingai, esant gana uždarytai diafragmai bendras nuotraukos ryškumas padidės, tačiau tai pailgins išlaikymą bei prarasime objekto išskyrimą iš kitų (dėl vaizdo gylio padidėjimo). Kartais įmanoma atrasti ir „aukso viduriuką“: fotografuojant portretus kartais pakanka sumažinti diafragmą tik truputį (kai vis dar išlaikomas objekto išskyrimas iš kitų, bet šiek tiek priverta diafragma sąlygoja didesnį veido detalumą), o fotografuojant peizažus ar kitus didelio vaizdo gylio reikalaujančius vaizdus dažniausiai nebūtina uždaryti diafragmą iki maksimalios F vertės, norint išgauti maksimalų nuotraukos kontrastą ir detalumą (F6.3-F8 dažnai yra pakankamos vertės). Skaitmeniniai kompaktiniai fotoaparatai (visi skaitmeniniai fotoaparatai, kurie yra be keičiamų objektyvų) dėl savo mažos matricos turi didesnį vaizdo gylį nei skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai, todėl reikia į tai atsižvelgti fotografuojant objektus, reikalaujančius mažo vaizdo gylio.

Grūdėtumas/triukšmai – fotografuojant taip pat labai svarbu pasirinkti tinkamą foto juostelės arba skaitmeninio fotoaparato sensoriaus jautrumą (ISO). Fotografuojant skaitmeniniu fotoaparatu nerekomenduotina palikti fotoaparatui nuspręsti ISO vertę. Nors didelė ISO vertė leidžia fotografuoti esant tamsesniam apšvietimui ir išgauti pakankamai ryškias nuotraukas, juostiniams fotoaparatams tai sąlygoja grūdėtumą (kiekvienas juostos mažiausias elementas, taškas, bus didesnis ir netgi matomas plika akimi esant didesnėms ISO vertėms), o skaitmeniniams – triukšmus (atsitiktines RGB vertes atsitiktinėse kadro vietose). Todėl svarbu nuspręsti ar verta aukoti nuotraukos kokybę dėl galimybės fotografuoti mažo apšvietimo sąlygomis. Fotografuojant prasto apšvietimo sąlygomis yra dvi alternatyvos, išsaugančios nuotraukos kokybę nedidinant ISO vertės: tai blykstė (tiesa ji dažniausiai veikia nedideliu atstumu) arba išlaikymo didinimas (norint nufotografuoti pvz. naktinį miesto peizažą rekomenduojama parinkti minimalų ISO, pastatyti fotoaparatą ant stabilaus paviršiaus arba stovo ir fotografuoti su ilgu išlaikymu). Tačiau kai kuriais atvejais didesnis grūdėtumas (fotografuojant juostiniu fotoaparatu) gali būti panaudotas atitinkamai nuotaikai/kompozicijai išgauti, todėl visai naudinga kartais ir paeksperimentuoti su šiais nustatymais, norint išgauti kažką naujo.

Fotografavimo pozicija – kiekviena fotografavimo objektą galima įamžinti iš skirtingais kampais ir kaskart nuotraukose pamatysime vis kitokį objekto atspindį. Geriausias variantas – kai objektas pavaizduojamas tokiu kampu, kuris atskleidžia charakteringiausią objekto vietą ir/arba suteikia daugiausiai informacijos apie patį objektą. Kitaip tariant, dažniausiai fotografuojame žmonių veidus, o ne nugaras, kadangi tai bendruoju atveju daugiausiai informacijos suteikianti žmogaus vieta. Tačiau jei norime suteikti nuotraukai kitokią nuotaiką, galime eksperimentuoti – tarkime įamžiname žmogų iš nugaros, suteikdami liūdnumo, vienišumo, atiskyrimo įspūdį. Tad kartais verta pasirinkti keletą taškų – taip padidės tikimybė iš fotografuojamos situacijos „išspausti“ maksimalų rezultatą.

Židinio nuotolis – tai gana retai apžvelgiamas techninis nuotraukos atlikimo aspektas, tačiau derėtų pastebėti, jog plačiakampiai objektyvai turi savybę kadrus atvaizduoti daugiau ar mažiau sferiškai (kadro kampuose gali būti jaučiamas šioks toks apvalumas), kai tuo tarpu teleobjektyvai nevienodame atstume esančius objektus dažniausiai sutraukia į vieną plokštumą. Židinio nuotolio parinkimas visiškai priklauso nuo fotografuojamos situacijos, tačiau vienintelis patarimas šioje skiltyje būtų vengti įamžinti žmonių portretus plačiakampiu objektyvu, kadangi taip iškreipiami veidai, išryškinamos nepageidaujamos detalės (pvz. didesnė nosis). Tinkamiausias židinio nuotolis portretams yra 80-135 mm.

Apšvietimas – apskritai apšvietimas yra kone atskira mokslo šaka fotografijoje, ypač kai pradedama kalbėti apie studijinį apšvietimą. Tam, kad nenuklysčiau labai į šoną, apžvelgsiu tik pačias paprasčiausias, dažniau pasitaikančias situacijas. Bendruoju atveju pačios palankiausios fotografavimo sąlygos – tai saulėta diena. Saulės šviesa visada suteikia nuotraukai papildomo kontrasto, spalvos tampa kur kas ryškesnės bei gyvesnės, suteikiamos didesnės galimybės vaizdo gyliui reguliuoti (dėl pakankamai gero apšvietimo galima naudoti kur kas platesnį diafragmų diapazoną). Šiek tiek debesuota diena taip pat nėra blogas variantas – nors šešėliai tampa šiek tiek švelnesni (o tai sumažina kontrastą), spalvos nuotraukoje tampa natūralios (saulės atveju ryškesnės nei debesuotą dieną), lengviau įamžinti sudėtingesnius (formos prasme) objektus ir jų tekstūras (matosi didžioji objekto dalis dėl silpnesnių šešėlių). Didelis debesuotumas arba rūkas yra sunkiausios fotografavimo sąlygos: spalvų tonai beveik neprognozuojami (tamsiai blankūs esant debesuotam orui bei pernelyg šviesiai blankūs esant rūkui), kontrastas itin mažas, žymiai sunkiau fotografuoti toliau esančius objektus (dėl prasto apšvietimo). Tad jei oro sąlygos nėra fotografavimo objektas arba oras nėra naudojamas kaip priemonė nuotraukos nuotaikai įtakoti, kartais tiesiog verta nešvaistyti veltui kadrų ir palaukti geresnio apšvietimo. Prie sudėtingo apšvietimo sąlygų dar priskiriama ir dirbtinė šviesa. Paprastos (kaitrinės) elektros lemputės spinduliuoja gelsvą šviesą, kai tuo tarpu dienos šviesos lempos turi šiek tiek melsvą atspalvį. Tad nors mūsų akis mato baltą šviesą abiem atvejais, nuotraukose spalvos bus atvaizduotos šiek tiek tonuotos (geltonesnės/mėlynesnės), priklausomai nuo lempos tipo. Juostiniuose fotoaparatuose dirbtinės šviesos sukeltiems efektams panaikinti naudojami filtrai arba skirtingi juostelių tipai, subalansuoti atitinkamiems šviesos tipams. Skaitmeniniuose fotoaparatuose egzistuoja baltos spalvos balanso (White Balance) korekcijos, todėl galima realiuoju laiku sumažinti dirbtinio apšvietimo poveikį nuotraukoms, taip išgaunant pakankamai natūralias spalvas net ir prie pačio sudėtingiausio apšvietimo. Svarbu paminėti ir tai, jog automatinis baltos spalvos balanso parinkimas dažniausiai veikia labai netiksliai (net ir pakankamai brangiuose modeliuose), todėl rekomenduojama nepamiršti pačiam pasirinkti tinkamą nustatymą. Vėlgi tai naudinga tik tuomet, kai papildomas geltonumas/mėlynumas nėra vienas iš nuotraukos akcentų. Bet kuriuo atveju geriausias „priešnuodis“ sudėtingo apšvietimo sąlygomis yra blykstė (ypač gerai, jei ji neintegruota į fotoaparatą). Nors jos veikimo nuotolis nėra didelis, ji visada užtikrina pakankamai natūralias spalvas.

Kadravimas – iš tikrųjų kadravimas yra kompozicijos sinonimas, kadangi jis aprašo fotografuojamų objektų pozicionavimą nuotraukoje, tačiau šiuo atveju priskyriau jį prie techninių aspektų todėl, kad kompoziciją dažniausiai renkamės dar fotografuodami, kai tuo tarpu kadruojame jau redaguodami nuotraukas kompiuteryje. Galbūt tai ir nėra vertingas pastebėjimas, tačiau net ir atrodo visai nepavykusius kadrus galima radikaliai pagerinti juos tiesiog perkadruojant. Paprastas ir efektyvus metodas: pasidėkite jūsų nuomone ne itin pavykusį kadrą, paimkite dar porą nuotraukų, apverskite jas ir bandykite pradinį kadrą kadruoti dalinai uždengdami dalį nuotraukos. Tai atrodo gan elementaru, tačiau retkarčiais tinkamai iškadravus nuotrauką įmanoma išgauti/akcentuoti visiškai kitą nuotraukos situaciją bei nuotaiką. Apskritai kadravimas ypatingai taikytinas toms nuotraukoms, kurios kupinos įvairių tarpusavyje nesusijusių detalių (pvz. žmonių sambūriai, kai kuriais atvejais miesto panoramos ir pan.).

Griežtai draudžiama šią informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, metodinėje medžiagoje ar kitaip platinti mano surinktą medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svetainę kaip šaltinį ! www.mikasbinkis.lt